Projektas „Kūrybinės dirbtuvės – MOZAIKA“

Ar kiekviename iš mūsų slypi menininkas? Ar kasdienės buities elementai gali virsti meno kūriniu? Į šiuos esminius modernųjį meną ženklinančius klausimus buvo bandyta atsakyti praktiškai – Kauno rajono Samylų kultūros centre VšĮ „Kultūros kiemas“ surengtose kūrybinėse dirbtuvėse vaikams ir jaunimui. Gavus Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos dalinį finansavimą, bendradarbiaujant su VDU Menų fakultetu bei Konstantino studija, įgyvendintas 3 dalių kūrybinių ieškojimų ciklas, kurį vainikavo projekto metu sukurtų mozaikos darbų parodos. Pirmuosius žingsnius į meno ir savęs pažinimo pasaulį jaunuoliams padėjo žengti menininkas Konstantinas Algimantas Klimavičius. Šiuo projektu siekta pažadinti jaunimo poreikį kurti bei išmokyti įgyvendinti kūrybinius sumanymus, įsisavinant mozaikos techniką.  Iki šiol Lietuvoje primiršta mozaika sulaukė ypatingo pasisekimo – dirbtuvėmis susidomėjo vaikai ir suaugusieji, Kauno rajono savivaldybė ir Samylų kultūros centras pasipuošė naujais meno kūriniais, o kūrybinių dirbtuvių rezultatai net pranoko organizatorių lūkesčius

Mūzos mūsų kieme: „Kūrybinės dirbtuvės: mozaika“

Renata Kilinskaitė
KTU jaunesnioji mokslo darbuotoja

Nuo prabangos prie kasdienybės

Per tūkstantmečius išvystytas mozaikos menas visais laikais siejosi su prabanga. Įvairiose kultūrose valdovų, didikų rezidencijų ir sakralinių pastatų puošybai naudotos mozaikos amžių bėgyje tapo prabangos simboliu. Jau pats “mozaikos” vertinys iš lotynų kalbos, reiškiantis “pašvęsta mūzoms”, nurodo į šio meno transcendentalumą, atitolimą nuo kasdienės buities, tad nenuostabu, kad mozaikomis paprastai būdavo dabinami ne eiliniai, o ypatingą reikšmę turintys pastatai. Didįjį šios dailės šakos lūžį galima sieti su moderniosios meno ir menininko sampratos įsitvirtinimu XX a. pr. Europos dailėje, kai nutrinama ryški riba tarp meno kūrėjo ir meno vartotojo, tarp meno kūrinio ir kasdienės buities elemento.

Antoni Gaudi, Josep Maria Jujol ir kitiems Katalonijos modernistams savo kūriniuose išpopuliarinus trencadís techniką[1], mozaikos menas tapo liberalesnis, prieinamas kiekvienam. Šiuolaikinėje mozaikoje nebėra tradicinių taisyklių, nusakančių, kas, kur ir kokiu tikslu ją gali kurti. Menininkas gali naudoti viską, kas jam atrodo tinkama ir reikalinga minčiai ar vaizdui perteikti. Šiuolaikinei mozaikai nėra būtinos išskirtinės priemonės ar darbo sąlygos – meno kūrinys gali gimti iš kasdienėje buityje mus supančių dalykų ir puošti ne tik reikšmingus statinius, o bet kuriuos namus. Modernistinę meno sampratą puikiai iliustruoja „Kūrybinių dirbtuvių: mozaika“ vadovo – menininko K. Klimavičiaus, mozaikos meistro kelią pradėjusio nuo seno šulinio dekoravimo, teiginys: “A.Gaudi visą Guelio parką išgražino plytelių duženom, o kuo šulinys blogesnis?”

Mozaika, atskleidusi visuomenės poreikį kurti

Du dešimtmečius laisvai samdomu menininku dirbantis K. Klimavičius mozaikomis susidomėjo prieš kelerius metus, kelionės po Europą metu lankydamasis Barselonoje. Grafikos dizaineris, knygų iliustracijų kūrėjas ir fotografas, didžiąją kūrybinio laiko dalį praleidžiantis prie kompiuterio, ieškojo naujos saviraiškos formos, padedančios atitrūkti nuo kasdienių darbų. Norėjosi kažko apčiuopiamo, priešingo šiuolaikiniams technologinio progreso suponuotiems menams, kitaip sakant, „meno, kurį galima pačiupinėti“. Neišranki kūrybos priemonėms, bet daug kruopštaus darbo ir susitelkimo reikalaujanti mozaikos technika pasirodė puiki priemonė atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių – tai tarsi savotiška meditacija. Priemonių šiuolaikinės mozaikos kūrybai galima įsigyti bet kurioje statybinių medžiagų parduotuvėje, panaudoti jau turimas detales, o ši technika tinka dekoruoti bet koki dvimatį ar trimatį paviršių savo namuose, kieme, sode.

Sėkmingai įvaldžius mozaikos techniką, K. Klimavičiui kilo noras ja pasidalinti su kitais. Netgi galima sakyti, nutiko priešingai – kūrybinių dirbtuvių jaunimui idėja gimė ne tiek iš menininko iniciatyvos, kiek buvo padiktuota atsiradusio visuomenės poreikio. Pradėjęs kurti mozaiką, K. Klimavičius sulaukė labai didelio susidomėjimo. Tačiau, skirtingai nei įprastiniame menininko ir užsakovų santykyje, dauguma interesantų norėjo ne įsigyti meno kūrinius, o sužinoti, kaip galima pradėti mozaiką kurti patiems: pamačius menininko darbus nieko bendro su kūryba neturintiems žmonėms kilo noras realizuojant savyje slypinti kūrybinį potencialą taip individualizuojant namų erdvę.

Anot projekto organizatorių, modernioji mozaika kaip meno forma ir kaip atlikimo technika labai palanki įvairiems kūrybiniams ieškojimams įgyvendinti – čia nereikia turėti specialių įgūdžių ar pasiruošimo, todėl ypatingai tinkanti kūrybinio potencialo savyje ieškantiems ar apie tokį net nenutuokiantiems jaunuoliams. Tai patrauklus būdas paskatinti vaikus ir jaunimą kurti, eksperimentuoti. Taip, atliepiant iš visuomenės kilusį poreikį, ir gimė šis projektas.

Lūkesčius pranokę kūrybinių dirbtuvių rezultatai

Nuo naujų mokslo metų pradžios prasidėjo Kauno rajono vaikams ir jaunuoliams skirtas projektas, pritraukęs Samylų, Taurakiemio, Linksmakalnio seniūnijų 6-24 metų vaikus ir jaunimą. Griežtų atrankos kriterijų nebuvo – savo kūrybines galias mozaikoje galėjo išbandyti tiek jaunieji menininkai, tiek visiškai nesidomintys menu jaunuoliai. Sudalyvauti panoro ir suaugusieji, daugiausiai dailės ir technologijų mokytojai, kurių susirinko net 10. Kaip teigia organizatoriai, mozaikai, o tuo labiau pačiai kūrybai, amžiaus cenzo nėra. Projekto dalyviai  supažindinti su mozaikos istorija, šiuolaikine mozaikos koncepcija, galimomis kūrybinių idėjų praktinio įgyvendinimo technikomis. Didelę darbo su vaikais patirtį turinčios edukatorės Daivos Klimavičienės padedami jaunuoliai “minčių lietaus” ir po jo sekusių diskusijų pagalba konceptualiai suformulavo vidines intencijas ir K. Klimavičiaus apmokyti jas materializavo mozaikos technika dekoruodami trimačius objektus. Po beveik mėnesį trukusių kūrybinių ieškojimų gimę 28 kūriniai pristatyti spalio 18 d. vykusiame parodos „Mano mozaika“ atidaryme Kauno rajono Samylų kultūros centre, kur jaunuoliai galėjo pasidalinti kūrybinių dirbtuvių įspūdžiais ir pasidžiaugti savo pirmaisiais meno kūriniais. Po poros savaičių projekto dalyvių darbų paroda  nukeliavo į Kauno rajono savivaldybę, kur mozaikos buvo eksponuojamos lapkričio 3-17 d.

Projekto organizatorių idėjos buvo puikiai realizuotos, o kai kuriais aspektais net pranoko jų lūkesčius. Nors projektas buvo orientuotas į 12-19 m. jaunimo tikslinę auditoriją, didelei kūrybinių dirbtuvių organizatorių nuostabai, jauniausias panoręs kurti mozaiką dalyvis buvo vos šešerių. Jis neprasčiau už kitus sugebėjo išreikšti savo mintis trimatėje erdvėje, o ir mozaikos technika nepasirodė per sudėtinga. Tai tik dar kartą įrodę, kad kūrybai žmonės negali būti per jauni ar per seni. Kitas netikėtas atradimas – niekada anksčiau kūrybine veikla nesidomėjusių jaunuolių gebėjimas abstrakčiai reikšti kūrybos procese gimusias mintis. Tai atsispindėjo puikioje darbų kompozicijoje ir spalvinėje darnoje, bei pačių autorių darbams suteiktuose abstrakčiuose pavadinimuose, kaip “Menininko prisilietimas”, “Marių gelmė”, “Tamsos paslaptis”, “Tvirtumas” ir pan. Greičiausiai tokį laisvą minčių proveržį padiktavo mozaikos kūrybos techniniai ypatumai. Mozaikos kūrinio naratyvą lemia ne linijų tikslumas, o spalvos ir ritmas, kas savaime nukreipia kūrėją abstraktesnės minčių raiškos link.

Šiuo projektu tikėtasi ne tik pažadinti jaunuolių kūrybinį potencialą, bet ir atgaivinti Lietuvoje nepelnytai užmirštą mozaikos meną. Sulaukus tokio pasisekimo projekto organizatoriai jau planuoja naujas kūrybines dirbtuves, pritrauksiančias dar daugiau jaunimo, o projekte dalyvavę mokytojai bandys įgytą patirtį pritaikyti kasdieniame savo darbe – moksleivių kūrybiniame ugdyme.

 

[1] Trencadís – mozaikos tipas, kai mozaika kuriama iš keramikos duženų: skaldytų plytelių, indų ir kt. šukių.

Parašykite komentarą